Tag

slider

Browsing

Pakelk ranką, jei nesi tobula.

Mano ranka iškelta aukštai. Dažnai graužiuosi, kad užuot dariusi ką nors prasmingo, užsiimu veikla, nukreipiančia mano dėmesį, neduodančia jokių rezultatų ir kurstančia nepasitenkinimą.

Pradedu rašyti straipsnį, bet staiga pastebiu, kad naršau internete, pradedu tvarkyti namus, bet susidomiu žurnalu ir taip nutolstu nuo pirminio (svarbaus) sumanymo.

Ir aš nesu viena.

Dauguma moterų jaučia, kad sąmoningai pasirinkdamos veiklą galėtų greičiau padaryti tai, kas svarbu, kas veda jas į priekį, o ne tai, kas patogu, įprasta, reikalauja mažiau pastangų.  

Pasirinkti daryti ar nedaryti man padeda „Nedarytinų dalykų“ (angliškai skamba geriau Not-to-do list) sąrašas.  

Kodėl verta skirti dešimt minučių apmąstyti ir sudaryti tokį sąrašą? Atsakymas paprastas kai nustoji daryti tai, kas trukdo, pradedi daryti daugiau to, kas Tau padeda, veda į priekį ir pildo svajones.

Sukurti dienos darbų sąrašą nėra sunku. Pamatei kvietimą į renginį „Facebook“ paskyroje, įtrauki į darbo kalendorių, gavai el. laišką, skubi atsakyti ir t.t. Tačiau besibaigiant dienai neišpildytų darbų sąrašas neduoda nei pasitenkinimo, nei džiaugsmo. Rodos, darbų ir užduočių vis daugėja, niekur nespėjame, o galvoje skamba „aš tokia neveikli, kaip kiti gali, o aš negaliu“. Bet ar tikrai kaltas neveiklumas? Gal vis dėlto galėtų padėti sąrašas, primenantis, kas man svarbu?

Dalijuosi savo nedarytinų dalykų sąrašu, padedančiu ne tik priimti sprendimus, sudėlioti dienotvarkę ir prioritetus, bet ir daugiau šypsotis bei mylėti gyvenimą.

Mano Atsisakymų sąrašas:

1. Palikti įjungtą „Facebook“, kai rašau.

„Facebook“ paskyra yra patogi priemonė bendrauti su bičiuliais ir šeimos nariais. Tačiau nuolatinis žvalgymasis į socialinius tinklus atima daug laiko, mažina produktyvumą. Jei nedirbame socialinių tinklų administratoriumi, kelių akimirkų per dieną tikrai pakanka, kad pamatytume, kur nukeliavo draugė ar kuo pasidalijo žinomi žmonės. Kai vienu metu darau vieną darbą ir atsisakau pagundų nuolat žvilgčioti į socialinius tinklus, pasiekiu daug daugiau ir jaučiuosi geriau.

2. Priimti asmeniškai.

Pamenu, klausiau Marie Forleo įžvalgos, kuri man labai įstrigo ir padėjo daugelyje gyvenimo atvejų. Ji dalijosi savo pastebėjimais, kaip reaguoti, kai klientas netikėtai atšaukia susitikimą, žmogus, su kuriuo sutarėme susitikti, staiga pakeičia planus, draugė nuolat neranda laiko pasimatyti ar padariau ką nors ne taip, ar tai dėl manęs?

Marie pataria, kad užuot reagavus asmeniškai „ar padariau ką nors ne taip“ ir kūrus istorijas „kaip ji galėjo“, rekomenduojama tiesiog priimti faktą, nusiraminti, nekurti nebūtų įvykių ir eiti į priekį.

Pasak Marie (ir su ja šimtu procentų sutinku), tai, kad kitas žmogus staiga pakeičia planus, yra ne Tavo, o to žmogaus asmeninis iššūkis. Gal pasikeitė kliento aplinkybės, gal jis rado kitą pasiūlymą, gal šiuo metu neišgali sumokėti už siūlomas paslaugas. Į nenumatytus pokyčius stenkis reaguoti nepernelyg asmeniškai, pasikeitus aplinkybėms, klientas, draugė sugrįš ir santykis tik sutvirtės.  

3. Eiti į seminarą, kai nieko nežinau apie lektorių.

Tiesa pasakius, esu seminarų ir mokymų maniakė. Mano kalendoriuje nuolat mirksi priminimai apie seminarus, renginius, parodų atidarymus ir t.t. Tačiau po to, kai Vilniuje apsukau gan nemažą ratą ir pabuvojau dešimtyse mokymų, nusprendžiau sustoti.

Susimąstyti, ar verta nuolat eiti į mokymus, mane privertė netoli namų tinkamu laiku vykęs seminaras, tačiau apie lektorę nieko nežinojau. Seminare nevyko nieko ypatingo, tačiau visą mokymų laiką mintyse nuolat ginčijausi su jo lektore, nesutikau su jos įžvalgomis, iš galvos neišėjo mintis, kad verčiau jau bučiau likusi namuose su sūnumi. Po šios patirties maniakiškas seminarų lankymas virto labiau sąmoningu. Nusprendžiau prieš rinkdamasi mokymus pasidomėti lektoriumi, išsiaiškinti, ar man priimtina jo pasaulėžiūra, kokie žmonių atsiliepimai. Dabar labiau vertinu savo laiką, einu į seminarus ne tik todėl, kad jie arti namų, bet ir ten, kur traukia širdis.

4. Lyginti save su kitais.

Visos esame skirtingos. Nėra tobulai gyvenančio žmogaus, todėl neverta lygintis su kitais.Vieniems gali atrodyti, kad kitiems puikiai sekasi, jie atrodo sėkmingi, tačiau nežinome, kaip jie jaučiasi, kokia jų vidinė būsena, galbūt jie turi nugalėti didesnius iššūkius nei Tu.

Kiekvienas turime savo kelią, todėl neverta sukti galvos ir nuolat lyginti, kieno namai didesni, kieno piniginė storesnė, ar apkeliavo daugiau pasaulio, kokią šeimą sukūrė. Esu girdėjusi puikų klausimą, padedantį tada, kai lyginamės su kitais ar tikrai sutiktum gyventi to žmogaus gyvenimą? Galbūt kai kas susigundytų pasiskolinti kito žmogaus gyvenimo epizodą, gyventi jo viloje, mėgautis prabanga, bet būti tuo žmogumi nuo ryto iki vakaro, eiti jo keliu, spręsti iššūkius, su kuriais jis susiduria abejoju.

5. Jaustis kalta, kai skiri laiko sau.

Man skirti dėmesio sau buvo lengva. Tiesa pasakius, turėjau net „Meilės sau“ veiklų sąrašą. Tačiau išmintis slypi tame, ar sugebame rasti laiko sau ir šeimai balansą. Kai svarstyklės per daug pakrypsta į kurią nors pusę, nukenčiame. Skirti laiko sau yra būtina, o svarbiausia tai daryti jaučiantis gerai ir negalvojant, kad galėjau padaryti ką nors kita.

6. Pirma daryti tai, kas naudinga kitiems.

Kalbėdama su savo konsultuojamojo ugdymo trenere apie darbus ir prioritetus, išgirdau netikėtą klausimą: Diana, kuri iš šių veiklų yra svarbesnė TAU? Tiesa pasakius, kai administruoju kelis puslapius, ruošiu skirtingus pranešimus, visada girdžiu vidinį monologą, kuria veikla turėčiau rūpintis pirmiausia, o kuria po to. Ilgai pagalvojusi nusprendžiau, kad visų pirma turiu daryti tai, kas naudinga man, o tik po to visa kita.

7. Veikti iš trūkumo jausmo.

Kai turiu atlikti nemėgstamą darbą (pavyzdžiui, plauti indus), renkuosi kreipti dėmesį į savo mintis ir užduodu sau paprastą klausimą: kodėl tai darau? Ar iš trūkumo jausmo „oi, geriau jau būčiau veikusi ką nors malonesnio“, ar iš gausos jausmo „kaip gera rūpintis savo namais“. Jei jau nusprendėme, kad tai daryti reikia, darykime su džiaugsmu, o ne sukąstais dantimis arba atidėliokime.

8. Priekaištauti dėl oro.

Penkerius metus gyvenau Majamyje, kur oras nuostabus saulė šildo ir žiemą, ir vasarą, nuolat gali grožėtis žydinčiomis gėlėmis ar žydru vandenynu. Todėl grįžus į Lietuvą niekaip negalėjau susitaikyti su blogu oru. Trejus metus bambėjau, kad dabar yra per tamsu, per šalta, per šlapia, per niūru, savo neigiamu nusistatymu varginau ne tik save, bet ir aplinkinius. Pakeitusi požiūrį į gamtą, pajutau didelį palengvėjimą. Dabar mano šūkis oras yra toks, koks ir turi būti. Į orų prognozę žiūriu, kaip į pramogą, tačiau prie šilto ar saulėto oro savo jausmų nepririšu. Žinoma, ir dabar dievinu karštas vasaros dienas, tačiau jei lauke lyja ar nėra saulės, stengiuosi visa širdimi priimti gamtą tokią, kokia ji yra čia ir dabar. Juk įdomių veiklų galime rasti bet kokiu oru.

Jei ir Tu norėtum atsisakyti trukdančių įpročių, skirk kelias minutes apie tai pagalvoti ir sukurk savo nedarytinų dalykų sąrašą. Aiškus suformulavimas to, ko nori atsisakyti, yra žingsnis į pokytį.

Gyvenime taip jau yra kai nustoji daryti tai, ko nenori, pajunti ne tik palengvėjimą, bet ir sukuri naują erdvę į Tavo gyvenimą įžengti geriems dalykams.